Žemuogės – tai uogos, primenančios vaikystę, saulėtą miško proskyną. Tai skaniausios, saldžiausios ir kvapniausios miško uogos.

Žemuogės buvo žinomos jau Antikos laikais. Senovės Romėnai rekomendavo jas valgyti dėl valomųjų ir gaivinančių savybių, o pirmasis įrašas apie žemuoges yra II mūsų eros amžiuje.

Pirmykštės indėnų gentys naudojo žemuoges organizmui stiprinti infekcijų metu ir šlapimo problemoms gydyti. Tuo tarpu senovės indai naudojo žemuoges vietoj dantų pastos. Iš šaknų jie gamino preparatus, valančius organizmą.

Žemuogė – erškėtinių šeimos augalų gentis. Šiai genčiai priklauso ir braškės. Lotyniškai fragum – žemuogė.Žemuogių gentyje yra apie 19 savaiminių, natūralių rūšių - kitos 4 yra hibridinės rūšys bei dar daugiau veislių. Lietuvoje savaime auga 3 rūšys bei introdukuota viena hibridinė rūšis, iš kurios išvesta ir auginama nemažai kultūrinių braškių veislių.Žmonių sukūrtos naujos žemuogių genties rūšys nuo natūralių žemuogių rūšių labiausiai skiriasi didelėmis uogomis.

Laukinės žemuogės renkamos ir auginamos nuo senų laikų - uogų skonis ir kvapas -išskirtiniai.

Žemuogėse gausu mineralinių medžiagų, vitaminų C, P, B1, K, organinių rūgščių, karotino, pektinų, karotinoidų. Labai tinka sergant mažakraujyste - žemuogių uogos skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Naudingos sergant kraujagyslių ir širdies, kepenų ir inkstų ligomis, didina kraujagyslių elastingumą, lėtina širdies ritmą, stiprina širdies raumenį, mažina aterosklerozę.

Žemuogėse yra fruktozės, kuri naudinga diabetikams.

Uogų ir lapų užpilai naudojami ir liaudies medicinoje peršalus, sergant burnos, gerklės, gleivinės skrandžio ir žarnyno uždegimais, viduriuojant, skatina šlapimo išsiskyrimą.

Jauni lapai skinami rankomis be lapkočių ar su trumpais lapkočiais. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu, pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Gerai išdžiovinti žemuogių lapai būna susisukę, sveiki ar aptrupėję, su neilgesniu nei 1 cm lapkočiu, silpno kvapo. Viršutinė lapų pusė žalia, apatinė – pilka, plaukuota.Lapuose yra rauginių medžiagų, flavonoidų, eterinio aliejaus, glikozidų, alkaloidų, cukrų, daug vitamino C, B grupės vitaminų, karotinoidų, fosforo druskų, salicilo rūgšties.

Uogose yra 10–15 % cukrų, fitoncidų, organinių rūgščių, pektinų, daug vitamino C, B grupės vitaminų, folio rūgšties, karotinoidų, rauginių medžiagų, daug kalcio, kalio, magnio. Sėklytėse daug geležies, kuri pasisavinama prieš valgant sutrynus pačias sėklytes.

Lapai pasižymi sutraukiančiu, priešuždegiminiu, regeneraciją skatinančiu, šlapimą varančiu, prakaitavimą skatinančiu, medžiagų apykaitą gerinančiu ir organizmą stiprinančiu poveikiu.

Efektyvi priemonė podagrai gydyti. Liaudies medicina pataria vartoti esant viduriavimui, peršalimui, cukraligei, širdies – kraujagyslių, kepenų ligoms, skalauti gerklę ir burną esant gerklės ar burnos ertmės įvairiems uždegimams. Dar lapai gali būti vartojami tiesiog kaip juodosios arbatos pakaitalas. Tuo tikslu žemuogių lapus reikia prieš džiovinimą fermentuoti, kad įgautų malonų kvapą ir skonį.

Žemuogių uogos – vitaminų šaltinis ir tinka avitaminozei gydyti. Taip pat jas patariama vartoti esant šlapimo takų akmenligei, hipertonijai, mažakraujystei, aterosklerozei, gydyti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, gastritą, gerinti apetitą. Liaudies medicina uogas pataria vartoti ir kaip prieškirmėlinę priemonę.

Iš uogų išspaustos sultys pasižymi antiseptiniu poveikiu. Jomis tinka skalauti burną ir gerklę esant dantenų uždegimui ar faringitui, šalinti dantų akmenis. Išoriškai vartojama žaizdoms, pigmentinėms dėmėms, sunkiai gyjančioms žaizdoms, dantenų uždegimui gydyti. Žemuogių kaukėmis gydomi riebios odos spuogai. Žemuogių nuoviru gydomas ir hemorojus.

Miško uoga žmogaus organizmui kur kas naudingesnė nei kultūrinės veislės.Sakoma, kad norint žiemą būti stipriam ir sveikam, kiekvienam žmogui būtina suvalgyti nors porą stiklinių šviežių žemuogių.

Skanios ir kvapnios vasaros.