Saulėgrįžos taškai danguje yra nutolę per 90 laipsnių nuo lygiadienio taškų. Vasaros saulėgrįžos momentas yra žymimas Vėžio ženklu, o Saulė yra šiauriniame dangaus pusrutulyje ( dangaus pusiaujo atžvilgiu ).

Vasaros saulėgrįža, vidurvasaris – metų laikotarpis, kuomet Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 21-22 dienomis. Daugelyje pasaulio kultūrų vidurvasaris pažymimas šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad vidurvasario naktis yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai, siekiant atbaidyti piktąsias jėgas.

Lietuvoje tradicinė baltų vidurvasario šventė yra Rasos, vėliau sutapatintos su Joninėmis ir nutolintos keliomis dienomis nuo tikrosios saulėgrįžos. Germanų vidurvasario šventė yra vadinama Litha.

Šiaurinio pusrutulio gyventojams vasaros saulėgrįža yra astronominės vasaros pradžia, nes saulės kelias virš horizonto būna ilgiausias, taigi diena ilgiausia, o naktis trumpiausia.

Birželio 21–ąją Žemėje būna ilgiausia diena, o birželio 22-osios naktis trumpiausia metuose. Saulė pasiekia didžiausią aukštį. Bemaž savaitę saulė išbūna tame pačiame aukštyje. Tai vadinamasis vasarvidis.

Pasaulis ir visa gamta tuomet prisipildo pagrindinio gyvybės šaltinio – šviesos ir visa gamta pasiekia aukščiausią vešėjimą… Tai mena vienas iš šventės vardų – kupolė, reiškiantis kupėjimą – vešlų augimą, veržimąsi per kraštus, vešėjimą, kilimą…

Didžiausią vasaros šventę senovės lietuviai vadino Kupolės vardu ir švęsdavo ją nuo gegužės 25 iki birželio 25-os.

Saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas, linksma, netgi siautulinga. Praeityje turėjusi sudėtingų apeigų, atliekamų trejopai - su augalais, vandeniu ir ugnimi. Senovės lietuviai šventę vadino Kupolėmis bei Rasa, latviai Lyguo, rytų slavai – Ivanu Kupala.Apeigose ir dabar tebevyrauja senieji, pagoniški magijos elementai – saulės, ugnies, vandens, augalijos kultų reliktai.Ilgiausių dienų apeigose garbinti Perkūnas, Lada.

Šventvietėse, paupiuose ir paežerėse - ant alkakalnių ir piliakalnių - senu papročiu tuomet keliamos kupolės – aukštos kartys su viršūnėje pritvirtintu žolių kuokštu ar stebulėmis. Lyg kokios antenos, kupolės gaudo ir perteikia mums dangiškų galių bangas. Tuomet didžiausią gyvybingumą įgiję, Saulės šviesos galių prikaupę augalai, vadinami kupolėmis. Ir mes kupoliaujame – švenčiame.

Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi ypatingos magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Šis paprotys labai senos kilmės.

Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys ir jas merginos rinkdavo.Tai daroma susikaupus ir tylint.Iš jų per Rasas merginos pina vainikus.Vainikas įkūnija amžiną darną bei dvasinį skaistumą. Savo pavidalu jis primena Saulę, skleidžiančia šilumą ir gyvybę. Iš vainikų, mėtant juos ant medžių šakų arba ant šakotos kupolės karties, buvo buriama apie savo laimę, vedybas. Kurios merginos vainikas užkibs, ta ir ištekės. Vainikai buvo plukdomi vandenyje, kaip aukos dieviškoms vandenų dvasioms, tikintis sulaukti laimės ir pasisekimo, o merginos vainikėliui susidūrus su vaikino vainiku, buvo tikimasi, kad ji už jo ištekės... Kartais vainikas dedamas po pagalve, plukdomas upe su pritaisyta žvakute, metamas į šulinį, paliekamas kryžkelėje... Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais.

Šią kartį – kupolę arba kaupolę - pritvirtindavo prie vartų, pro kuriuos vėliau veš javus. Žolynai, kartis – axis mundi, Pasaulio ašies, pasaulio medžio įvaizdžiai. Spėjama, kad Kupolė galėjo būti ir javų ar apskritai augalijos dvasia, galbūt Rasos motina.

Rasos švenčių dienomis ir rasa prisisotinusi augalų žiedadulkių, įgyja ypatingą galią. Kiekvieno augalo rasos gydomoji galia yra skirtinga. Todėl senovėje moterys Rasos šventės rytą, prieš patekant Saulei, vaikščiodavo vilkdamos rankšluostį po žolynus. Taip surinktą ryto rasą vėliau naudodavo kaip vaistus. Tokius veiksmus pradėjus vertinti kaip raganavimą, šis paprotys palaipsniui išnyko. Tačiau galime tiesiog pabraidyti arba pasivolioti rasotose pievose...ankstyvą birželio 22-osios rytą.

Visažinystės simboliu Rasos šventėje nuo seno yra slaptingasis paparčio žiedas. Trokštantis jį rasti turi nueiti į tokią vietą, kur yra absoliuti tyla, be jokių garsų. Šermukšnio lazda apsibrėžęs aplink save apsauginį ratą ir pasitiesęs skepetaitę bei uždegęs žvakę, turi garsiai melstis ir be baimės sutikti baisybes, kurios per visą naktį šiurpins ir bandys išguiti paparčio žiedo ieškotoją iš apsibrėžto rato… Ištvėrus visus išbandymus, trokštamas žiedas nukris ant skepetaitės kaip aukso grūdelis…

Tai vaizdingas dvasinio susitelkimo aprašymas. Gamtos atskirtyje panyrame į save ir, jeigu sugebame įveikti visas vidines ir išorines grėsmes, tai mums atsiveria tiesus kelias į žinojimą, į gyvenimo džiaugsmą ir sėkmę...

Tikėta, kad radęs atsitiktinai paparčio žiedą ( žiedas įkrenta į vyžą einant per papartyną ) galėsi matyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis, gyvulių ir paukščių kalbą.

Ugnis ir laužai - privalomas Rasų atributas.Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Lietus ir vanduo apvaisina žemę, suteikia jai jėgų duoti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Pats pavadinimas Rasa gali būti siejamas su dievybe – rasą lietuviai įasmenindavo dainose, ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.

Per vasaros saulėgrįžą renkamos vaistažolės, dažnai anksti rytą prieš saulėtekį.

Buvo paplitęs paprotys plaukioti upėse ar ežeruose išpuoštose gėlėmis ir vainikais valtelėse, kuriose būdavo kūrenama ugnis. Šis apeigų komponentas simbolizavo plaukiančią Saulę. Per vasaros saulėgrįžą pagerbiama į žiemos pusę išvykstanti Saulė, padėkojama jai už duotą šilumą, ji svetingai išlydima, kad sugrįžtų ir kitais metais. Sakoma, kad prieš šią kelionę Saulė maudosi, puošiasi vainikais. Taip pat apeigomis buvo siekiama, kad Saulė saugotų pasėlius – tam aukodavo aukas, Saulė garbinama maldomis ir giesmėmis.

Apeigose svarbūs būdavo apeiginiai rateliai ir giesmės. Svarbus elementas – javų laukų lankymas. Lankytojai vaikščiodami giedodavo apeigines giesmes, turėjusias pagerinti javų derlingumą, pagreitinti augimą. Javų lankymo giesmėse apdainuojami rugių laukeliai, klausiama Kupolė, ar geri rugiai, linai ...

Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja šventa ugnimi, kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš titnago. Galbūt ją kurdavo vaidilos ar žyniai. Ugnies iš laužo parsinešdavo visi namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro.

Per ilgiausios dienos šventes buvo itin bijomasi raganų. Moterys prieš saulėlydį suvarydavo karves į tvartus ir išgindavo tik nukritus rasai. Tikėta, kad raganos po pievą tampo koštuvus, marškas, paklodes...susikaupusią rasą išgręžia ir duoda atsigerti savo karvėms – taip jų karvės gauna pieną tų karvių, kurios ėdė žolėje, nuo kurios surinkta rasa. Kad raganos neatimtų iš karvių pieno, moterys kaišydavo tvarto duris ir plyšius dilgėlėmis, šermukšnių šakomis.

Šiais laikais laikoma, kad birželio 24-oji yra ilgiausia metuose diena ir trumpiausia naktis. Vis dėlto tai klaida. Ilgiausia metuose diena būna visai ne birželio 24-ąją, kaip daugelis mano, o birželio 21-oji, kada dienos ilgumas pasiekia 17 val. 19 min. O birželio 22-oji diena patrumpėja viena minute ir siekia 17 val. 18 min. Vadinasi, Rasas teisingiausia būtų švęsti keliomis dienomis anksčiau, nei dabar įprasta.

Man visada kyla pagrįstas klausimas...kas ir kodėl mus visus klaidina..?

Smagios vasarvidžio šventės...