Liepa ( Tilia )
Liepos – visiems gerai pažįstami, medingi ir vaistingi, medžiai. Lietuvoje savaime auga viena rūšis ir apie dešimt introdukuotų - tai gauruotosios, plaukuotosios, plikosios, grakščiosios, amerikinės, sidabrinės bei japoninės. Jos viena nuo kitos skiriasi lapų dydžiu, forma, žiedų kvapnumu ir žydėjimo laiku.
Sparnuoti medaus medžiai
Liepos pražysta apytiksliai dvidešimtais savo gyvenimo metais. Žydėjimas tęsiasi beveik dvi savaites - birželio bei liepos mėnesiais. Liepų žiedai smulkūs, po 3 - 7 ( kartais ir daugiau ) susitelkę į žiedynus. Prie žiedynkočio prilipęs liežuvėlis – pailgas sparnelis, vadinamas pažiedlapiu. Turbūt tai ir davė lotynišką medžio pavadinimą TILIA - '' SPARNUOTOJI''. Liepų vaisiai – maži, rutulio ar kiaušinio formos, riešutėliai. Juose yra 1 - 2 ovalios, rudos, skirtingos sėklos, subręstančios rugpjūčio ar rugsėjo mėnesiais. Dalis jų lieka kaboti ant medžio iki pavasario.
Liepos vadinamos ir medaus medžiais. Liepų medus yra labai mėgstamas, nes gydo peršalimo, kvėpavimo takų, gerklės, inkstų ir kepenų ligas. Padeda esant mažakraujystei, lengvina bronchinės astmos situacijas ir stiprina širdies veiklą. Esą juo net galima valyti pūliuojančias žaizdas ir nudegimus.
Kai liepos apsipila gelsvais žiedais, aplinkui pakvimpa medumi, prilekia daug bičių - medis dūzgia kaip avilys, atrodo, kad net oras virpa. Žiedai nektaringi - vienas žiedas išskiria 2 - 3 miligramus nektaro, kuriame yra apie 12 proc. gliukozės ir fruktozės, apie 41 proc. sacharozės. Apskaičiuota, kad palankiais metais, iš didelės liepos bitės prineša iki 20 kilogramų medaus ( per dieną 2 - 5 kg ), o iš vieno hektaro liepyno – apie 800 kilogramų. Turint įvairių liepų rūšių sodą, pasak bitininkų, liepų medonešį galima pailginti visu mėnesiu.
Pagerbta tikėjimuose
Liepos – vieni iš dažniausiai lietuvių tautosakoje minimų, nuo seno, labai gerbtų medžių, nes tai likimo deivės Laimos buveinė. Seniau tikėta, kad liepos motiniškai globoja žmogų, o liepine lazda galima apsiginti nuo piktųjų dvasių. Manyta, jog šis medis, kaip ir žmogus, turi sielą, širdį bei jaučia skausmą, o sužeidus iš jo ima bėgti medžio kraujas. Tikėta, kad liepose gali įsikūnyti mirusiojo siela. Lietuvių liaudies dainose liepos laikomos moteriškumo simboliu - dažnai lyginamos su motina, mergele ar sesele, apdainuojamos labai pagarbiai.
Etnologai pastebi, kad Liepos – Laimos kultas dar ilgai laikėsi ir įvedus krikščionybę, tarsi įsiliejo į ją. Liepose pradėta statyti Marijos skulptūrėles ar kabinti paveikslus, jas sodindavo šventoriuose, prie koplyčių ir bažnyčių.
Liepų žiedų dovanos
Dažniausiai vaistams renkami mažalapių ir didžialapių liepų žiedai, tiksliau žiedynai su pažiedlapiais. Nuskinti jie paskleidžiami plonu sluoksniu ir džiovinami gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje arba specialioje džiovykloje 30 - 35 laipsnių temperatūroje. Iš kilogramo šviežių liepų žiedų, lieka apie 300 gramų sausų, šviesiai geltonų, silpnai sutraukiamo skonio žiedų.
Liaudies medicina liepžiedžiais gydo įsisenėjusį kosulį, mažakraujystę, inkstų bei šlapimo pūslės ligas. Iš jų pagaminti vaistai pasižymi antimikrobiniu, šlapimą bei prakaitą varančiu poveikiu, saugo nuo uždegimo.
Liepų žieduose yra eterinio aliejaus,o jo sudėtyje – farnezolio. Taip pat yra flavonoidų ( kvercetino, rutino, hesperidino ir kemferolio), glikozido tiliacino, gleivių, saponinų, organinių rūgščių, raugų ir mineralinių medžiagų, cukraus, vitamino C, beta karoteno, fitoncidų ir kitų. Šios biologiškai aktyvios medžiagos padeda sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, peršalus, karščiuojant, kosint, Skatina šlapimo skyrimąsi, skrandžio sulčių gamybą. Be to, liepų žiedų užpilas ar nuoviras švelniai ramina nervų sistemą, truputį mažina kraujo krešumą, todėl jų arbata tinka vyresnio amžiaus žmonėms.
Liepų žiedų dedama į įvairius vaistažolių mišinius kepenų, skrandžio, žarnyno ir inkstų ligoms gydyti. Sumaišyti su avietėmis, šeivamedžių ar vaistinių ramunėlių žiedais, čiobrelių žole yra prakaitavimą skatinantis vaistas. Su kitomis vaistažolėmis naudojamas kompresams sergant reumatu, podagra, tinka aromatinėms vonioms.
Liepų žiedai naudojami ir odai valyti bei jauninti, bendrai savijautai gerinti. Neseniai pastebėtas aiškus jų spazmolitinis poveikis vainikinei širdies arterijai. Įrodyta, kad jie naikina daugelį gripo viruso formų.
Ne tik žiedai
Nors Lietuvoje liepų labai daug, prisirinkti jų žiedų ne taip paprasta, nes jų negalima rinkti miestuose, prie kelių - ten jie užteršti sunkiaisiais metalais ir kitais teršalais. Liepų žiedai laikomi ne ilgiau kaip dvejus metus.
Vaistams naudojami ne tik liepų žiedai, bet ir pumpurai, lapai, žievė. Liepų lapuose yra riebaluose tirpstančių vitaminų, gleivių, lengvai virškinamų medžiagų, švelnios ląstelienos. Anksčiau žmonės mokėjo virti ir liepų lapų sriubą , košę. Dabar vaistams liepų lapus vartoja retai, o maistui pavasarį jie tinka. Pavasarį labai sveika suvalgyti po saujelę jaunų liepų pumpurų, vėliau – jaunų lapų. Liepų žievės nuoviras vartojamas sergant gastritu, kai padidėjęs skrandžio rūgštingumas, iš susmulkintų šviežių pumpurų ir sviesto - ( santykiu 1:1) - gaminamas tepalas krūtų sukietėjimams gydyti sergant mastitu. Liepų anglies vartojama apsinuodijus, skrandžio ir kitų virškinimo organų sutrikimams gydyti, nuo meteorizmo. Sėklų milteliais žmonės gydė kraujavimą iš nosies. Smulkintus šviežius pumpurus arba šviežius išbrinkintus lapus naudojo kaip nuo uždegimo saugančią, skausmą malšinančią ir minkštinančia odą priemonę. Iš liepos net vijo virves. Kai skauda galvą, galima ją aprišti liepų lapais.